Suchergebnisse

Abstract
The following text is a translation of Feuerbach's essay 'Zur Beurteilung der Schrift Das Wesen des Christentums', which was published in February 1842. The piece is intended to clarify Feuerbach's relation to many of his most important contemporaries and influences, especially Hegel. An Introduction to this essay has been published simultaneously (see DOI 10.1163/1569206X-00001620).

L. Feuerbacho veikalo "Krikščionybės esmė" ištraukoje aptariami žmogaus esmės, pažinimo, santykio su pasauliu ir savimi pačiu, sąmonės ir savimonės, religijos pagrindų klausimai. Teigiama, kad žmogaus esmę, arba kas žmoguje atitinka jo giminę, jo tikrąjį žmogiškumą, sudaro protas, valia ir jausmai. Protas, meilė ir valios stiprybė yra tobulybės, žmogaus sugebėjimų viršūnė, jo absoliuti esmė ir jo egzistencijos tikslas. Žmogaus esmė, skirianti jį nuo gyvulio, yra ne tik religijos pagrindas, bet ir jos objektas. Religija yra kažko nebaigtinio supratimas. Suprasdamas kažką kaip nebaigtinį, žmogus suvokia savo esmės nebaigtinumą. Objektas, su kuriuo subjektas susisieja esminiais ir būtinais ryšiais, yra paties subjekto objektinė esmė. Per objektą žmogus pažįsta patį save: objekto supratimas yra žmogaus savimonė. Absoliuti žmogaus esmė, jo dievas yra jo paties esmė. Jei jausmas yra esminis religijos įrankis, tai dievo esmė reiškia jausmo esmę. Jausmas yra absoliutas, pats dieviškumas. Dievas yra grynas, neapribotas, laisvas jausmas. Jausmo požiūriu tik jausmo neigimas reiškia dievo neigimą.